Seimos verslas
Kaziukas
Edukacijos

Istorija

Kaziuko mugė

Sostinė pavasarį pasitinka tradiciniu Kaziuku – gražia tautodailininkų ir amato meistrų švente. Jos kilmė susijusi su šventojo karalaičio Kazimiero (1458–1484) kultu, nuo 1604 m. senamiesčio gatvėmis vykdavusiomis bažnytinėmis procesijomis. Kadangi miestas gyvuoja prekyba, komercinė šventės dalis pamažu vis plėtėsi, tapo kermošiumi .


Ką gi iš mugės parveždavo „kermošavo“? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Būdavo galima rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis. Arba pasirinkti su glajumi įrašytu mylimosios ar mylimojo vardu. Negana to, būta meduolių su ilgiausiais įrašais, su gražiausiais linkėjimais ir meilės prisipažinimais. Štai keletas tokių: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano...“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane...“ 1940 m. mugėje su grupe kauniškių kultūrininkų apsilankęs garsusis mūsų etnografas Balys Buračas laikraštyje „Mūsų rytojus“ rašė: „Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos. Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių, išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų.“ Tuos garsius meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas.


Mūsų dienomis Kaziuko mugė – tikras visos Lietuvos tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Galima pasidžiaugti, kad jų dirbiniais išlaikoma senoji tradicija ir kartu įliejama kūrybiško savitumo, individualumo.

Rašyk
Skambink